nauticalis (nauticalis) wrote,
nauticalis
nauticalis

“Jūros Salaspilio“ mūšis - pamirštos lietuvių laivyno pergalės

Ne, Salaspilis ne prie jūros, o už Rygos kiek toliau į Latvijos gilumą. Bet kalba eis apie tą patį karvedį, o kalbant apie LDK didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus karinį talentą, visada pirmiausia į galvą ateina būtent šis mūšis, kaip niekas kitas geriausiai apibūdinantis jo, kaip karvedžio, genealumą - Salaspilio (Kirholmo) 1605 metų rugsėjo 27d. Šios pergalės garbei jėzuitų poetas Laurencijus Bojeris parašė poemą Carolomachia, lotynų (tuomet kaip ir tarptautine) kalba, įamžindamas dviejų Karolių - Švedijos karaliaus Karolio IX ir Dvitautės (Abiejų Tautų) Respublikos karvedžio - susidūrimą, kuriame, aišku, laimėjo “mūsiškis“ Karolis. PR kampanija, šlovinanti Respublikos ginklo pergales, Vakarų Europoje (suprask - tuomečiame visame išsivysčiusiame pasaulyje) buvo tokia sėkminga, kad netgi juokaujama, kad žodis “muškieta“ kilęs nuo to mūšio lauke skambėjusių lietuvių šūksnių “Muški! Muški!“.

Tačiau šio 1600-1611 metų karo su Švedija metu dėl Livonijos (lenk. Inflantų) šis mūšis nebuvo, deja, paskutinis, o juolab ir dėl Rygos miesto kontrolės, ar, pagal to meto politines realijas - mūsų miesto gynimo nuo švediškojo agresoriaus. Po Salaspilio mūšio 1609 metų vasario 28 dieną įvyko Pernu (dabar Estijoje) miesto apgultis, kuri sėkmingai baigėsi mūsų karvedžiui jau kovo 2-rą dieną šio miesto ir tvirtovės užėmimu. Į Pernu apgultį Jono Karolio Katkevičiaus kariuomenė išžygiavo iš Salacgryvos (tuomet - Salismünde). Tačiau jam teko į šį miestą sugrįžti jau už keletos savaičių.

Ironija tame, kad Salaspils ir Salacgryva ne tik skamba dabar panašiai (nors, reikėtų pripažinti, kad tuomet vyravo vis tik vokiški jų pavadinimo variantai: Kirchholm ir Salismünde) dėl vienodos žodžio šaknies. Savo šaknyje jie turi ir dar daugiau bendrumų: to paties karo metu, turėdamas tą patį tikslą - Rygos švediškos blokados pralaužimą, tas pats karvedys pasiekė savo visiškas pergales neturėdamas jokio pradinio karinio pranašumo prieš savo priešą, o vien tik dėka savo išradingumo, įžvalgumo ir neabejotinos drąsos imtis, kaip atrodytų iš šalies, beatodairiškos rizikos.

Bet kas įdomiausia, antrasis jo toks kariniu požiūriu beprotiškas ir lygiai tokia pačia neįtikėtina sėkme pasibaigęs kaip Salaspilio mūšis įvyko prie Salacgryvos. Tačiau šįkart... tai buvo jūros mūšis!...

Taip, aš suprantu, kad tūlam lietuviui, kurio netgi liaudies dainuose rastum motyvą “dievas davė man protelį, kad nesėdau į laivelį“, sunkiai suprantama, kad Lietuva galėjo kažkada iš viso laimėti jūrų mūšį prieš Švediją, žinomą dabar istorijoje jūrinę valstybę, vienu metu siekusią netgi Baltijos jūrą paversti savo vidiniu ežeru. Juolab, kad ir dabartinės mūsų Karinės jūrų pajėgos atsikūrė tik apie 1992 metus, įkūrus Pakrančių apsaugos rinktinę ir perimant ne tarpukario Lietuvos laivyno vėliavą, bet... Kauno jachtklubo. O pati Lietuvos karinio jūrų laivyno diena minima rugpjūčio 1-oji, pažymint 1935 metais Lietuvos kariuomenės vado generolo Stasio Raštikio pasirašytą dekretą dėl karinio jūrų laivyno įsteigimo. Kurį tuomet ir tesudarė tik vienas minų traluotojo dydžio mokomasis karinis laivas, buvęs kartu ir reprezentacine valstybės vadovo jachta - “Prezidentas Smetona“ (jei vis tik neskaitysime vieno pakrančių apsaugos katerio “Partizanas“, ginkluoto patrankėle ir dviem kulkosvaidžiais, ar dar kelių panašių, tačiau jau neginkluotų katerių, taip pat naudotų pakrantės apsaugai tik daugiau simboliniais žvalgybiniais tikslais).

Vienok, Lietuvos laivyno kūrėju galėtų būti laikomas ne veiklusis generolas Stasys Raštikis, o Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas, kuris 1568 metais įsteigė vieną pirmųjų Europoje (ir pasaulyje) admiralitetų - Jūrų komisiją. Deja, po Stumsdorfo paliaubų 1635 m. laivynas buvo panaikintas, tačiau iki tol įdirbis buvo vaisingas, ką rodo ne tik 1627m. Olyvos jūrų mūšis. Dvitautės Respublikos kažkada būtą, nors dabar ir užmirštą, jūrinę grėsmę dabar mums primena ir 1627 metais nevykusiai pastatytas ir akvatorijoje paskendęs didžiausias to meto švedų karo laivas Vaza, turėjęs tapti jų laivyno flagmanu ir garantuotu siaubu mūsų karo jūreiviams. Dabar šis laivas yra iškeltas, atrestauruotas ir paverstas muziejumi, kurio papuošimuose rasite ir ideologinių motyvų apie aršius švedų priešus - pavergtinus Dvitautės Respublikos piliečius lenkus bei lietuvius. Panašūs motyvai kaip Vytauto Didžiojo paminkle Kaune, tik postamento papėdėje tautos ne jau tos.

Bet grįžkime prie palikto didžiojo etmono, kuris užėmė Pernu ir ketino patraukti dabar jau vaduoti Rygos. Ir čia pakeliui jam pasitaikė proga nuveikti kai ką daugiau - Salacgryvoje tuo metu kaip tik apsistojo švedų flotilė, užtikrinusi Rygos įlankos ir Rygos miesto blokadą, kuriai vadovavo Fryderikas Joachimas Mansfeldas!

Švedai tiek gerai apie save galvojo, kad grėsmės šiame uoste iš J. K. Katkevičiaus ekspedicinio korpuso nejuto, juolab, kad apie kokius nors priešo laivyno veiksmus net kalbos nėjo, kadangi ir paties jokio Respublikos laivyno ten nebuvo. Aš nemanau, kad karvedys labai irgi krimtosi tiek dėl tokio švedo nepagarbaus nusiteikimo jo asmenybės atžvilgiu, ar kad eilinį kartą neturi netgi minimaliai reikiamų išteklių vesti atitinkamus karinius veiksmus taip toli nuo savo šalies bazių, nes jei jau planuoji vaduoti Rygą, o sužinai apie pagrindines priešo pajėgas visai pakeliui link jos, tai svarstyti reikia ne “ar“, o tik “kaip“ - kaip juos sudoroti. O už pečių turint Salaspilio mūšio patirtį ir tik ką sėkmingai drąsiu manevru įveiktą Pernu, didelių abejonių dėl karo sėkmės nekiltų ir labai prietaringam karvedžiui.

Pernu uoste pasitaikė proga užgrobti du prekybinius laivus ir keletą mažesnių barkaso tipo burlaivių. Palikęs 200 karių įgulą saugoti miestą, didysis etmonas suformavo flotilę iš šių jam atitekusių laivų, kuriuos apginklavo užgrobtomis Pernu tvirtovės patrankomis, susodino į laivus savo pėstininkus ir patraukė jūra link Salacgryvos uosto, kurio prieigose atvykus etmono įsakymu patyliukais ir buvo parengti du branderiai - padegamieji laivai, kurie medinių laivų amžiuje tarnavo kaip viena efektyviausių priemonių naikinti priešo laivyną.

Noriu atkreipti dėmesį, kad patrankos tebuvo gal tik trečia, po abordažo, pagal svarbumą priemonė kovoti tarpusavyje laivams, ir ganėtinai džentelmeniška, nes didžiausią pavojų keldavo ne tiek bortuose skyles besistengiantys pramušti sviediniai ar griūvančio žemyn į šipulius artilerijos talžomo rangauto rąstigaliai. Efektyviausiai laivus naikino būtent šie padegamieji plaukiojantys “fakelai“. Tik visa bėda tą sumaniusiems jūreiviams buvo tame, jog reikėjo ne tik sugebėti iš pasalų arba, blogiausiu atveju, per škvalinę priešo ugnį prie jo borto priplaukti ir prisitvirtinti taip, kad negalėtų jau atsistumti šio “prielipo“, bet dar ir padegti laiku savo branderį, prikrautą itin degių ar sprogstamų medžiagų, o po to kažkaip sprukti šalin pačiam kuo greičiau nepaskendus, netapus priešo kulkos arba sukelto sprogimo auka.

Tad 1609 metų naktį iš kovo 23-čios į 24-tą abu branderiai, genami palankaus vėjo nuo jūros link uosto, įplaukė į Salacgryvos įlanką. Išorėje gi stojo į dreifą laukti ir abu didieji etmono flotilės kariniai laivai kartu su likusiais barkasais. Pastarieji turėjo pasitarnauti kaip didžiojo etmono pėstininkų - dabar jau jūros pėstininkų! - abordažiniai desanto laivai užgrobti priešo laivus, jei pasitaikytų tokia proga. Tuo tarpu pasamdyti vietiniai Livonijos jūreiviai išvairavo padegtus branderius tiesiai į reide susispietusius miegančių švedų laivus, saugomus atsipalaidavusios ir nebudrios sargybos. Du švedų karo laivai buvo sėkmingai padegti ir paskendo čia pat, o likę, atsimušdami nuo Jono Karolio Katkevičiaus reide tykojusios flotilės savo muškietų ir patrankų ugnimi, sugebėjo šio užvirusio mūšio metu vis tik pro juos prasiveržti į jūrą.

Salacgryvos uosto ir tvirtovės visos atsargos, įskaitant ginklus, amuniciją ir proviziją, pateko didžiojo etmono žinion. Rygos miesto blokada, taip ir nepriėjus tų likusių 100 kilomentrų iki jos, buvo sėkmingai pašalinta. Nuostolių didysis etmonas nepatyrė.

O man labai gaila, kad šis jūrų mūšis yra visiškai mūsų pamirštas lyg jo nebūtų net buvę. Bet palyginkim su garsiuoju Salaspilio mūšiu: argi šis menkesnis tiek savo kariniu planu ir jo įgyvendinimu, tiek ir priešo skaitlingumu ir jo karine patirtimi, tiek ir savo pasiektais iškeltais uždaviniais? Ir pergalė turėtų būti ne mažiau svari, nes sausumos mūšių Lietuvos karvedžiai yra laimėję ne vieną, bet kiek gi žinote jūros mūšių, o juolab - laimėtų, ir dar tokiu rezultatu?!

Ir kai kada nors kompanijoje kelsite prie progos taurę ir į LDK didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus atminimą ir jo, kaip karvedžio, talentą, tai prisiminkite ne vien išreklamuotąjį poemoje Salaspilį, bet ir šią ne mažiau avantiūristišką iš pirmo žvilgsnio pergalę jūros mūšyje prie Salacgryvos 1609 metais kovo 24 dieną.

Vivat etmonui! Vivat... admirolui!
Tags: admirolas, baltija, istorija, jonas karolis katkevičius, kaperiai, komodoras, lietuvos karo laivynas, olywa, salacgryva (salismünde), salaspils (kircholm), sigismundus augustus, tallships, wasa, žuvėdai
Subscribe
  • Post a new comment

    Error

    default userpic

    Your reply will be screened

    Your IP address will be recorded 

    When you submit the form an invisible reCAPTCHA check will be performed.
    You must follow the Privacy Policy and Google Terms of use.
  • 21 comments